Jau dešimt metų Jungtinė Karalystė yra populiari išvažiuojančiųjų studijuoti į užsienį kryptis. Net keturi iš 10-ies geriausių pasaulio universitetų ir 12 iš 20-ies geriausių Europos universitetų 2015/16 m. yra Jungtinėje Karalystėje (QS reitingas). Tuo tarpu geriausias Lietuvos universitetas, Vilniaus universitetas, užima 501-550 vietą. Todėl neturėtų stebinti, kad daugelis talentingų lietuvių siekia įgyti geriausią išsilavinimą už Lietuvos ribų. Jei tai netampa mada – jei nestojama į panašios kokybės kaip ir Lietuvoje (bet dažnai brangesnius) užsienio universitetus vien dėl to, kad „visi taip daro“, tuomet studijos užsienyje yra sveikintinas ir skatintinas dalykas.
Apskritai lietuviai yra išskirtinai gabūs ir studijuoja aukščiausio pasaulinio lygio universitetuose daug dažniau, nei kitų panašaus dydžio šalių piliečiai. Tai parodo, pavyzdžiui, studijuojančių lietuvių skaičius ir lietuvių bendruomenių aktyvumas tokiuose universitetuose kaip Oksfordas, Edinburgas ir t.t., kur jų dažniausiai būna 2–5 kartus daugiau nei latvių ir estų sudėtus.
Vis dėlto kasmet konsultuodamas talentingus Lietuvos moksleivius, stojančius į JK universitetus per projektą „Akademinis bičiulis“, pastebėjau kelias nerimą keliančias tendencijas. Lietuvos moksleiviai (ar studentai, norintys stoti į magistro studijas) dažnai perdėtai nepasitiki savo jėgomis įstoti ir todėl net nebando to daryti, nors tai galėtų tapti vienu geriausių sprendimų jų gyvenime. Arba turi talento ir pasitikėjimo pabandyti, tačiau neįstoja, nes ne visada išmano tos šalies stojimo sistemos specifiką ir dėl to suklysta paprastuose, lengvai išvengiamuose dalykuose.
Dėl to ir kilo mintis parašyti šį tekstą, kuris skirtas stojantiems tiek į bakalauro, tiek į magistro programas, ir kuris padėtų išgryninti kai kuriuos svarbiausius dalykus svarstant apie studijas užsienyje ir ruošiant paraišką stojimams. Tuo tarpu labiau techniniais klausimais visada nukreipiu klausiančiuosius į „Akademinio bičiulio“ projektą, kurio mentoriai kasmet nemokamai padeda dešimtims stojančiųjų „nepaslysti“ dėl buitinių detalių ir atskleisti savo tikslus, talentus ir pasiekimus taip, kad būtų tinkamai įvertinti.
Taigi toliau – penki patarimai svarstantiems apie studijas Jungtinėje Karalystėje bei stojantiems.
1. Iš tikrųjų suprask, ar ir ką nori studijuoti
Jei trūksta patikimos informacijos, mūsų protas yra linkęs atidėlioti ir nedaryti svarbių sprendimų (Camerer & Weber, 1992) ir nepelnytai nuvertinti tokias galimybes (van Dijk & Zeelenberg, 2003). Tokiais atvejais surandame šimtą ir vieną priežastį kažko nedaryti. Vis dėlto sėkmė gyvenime dažnai priklauso nuo sąmoningo ir savalaikio svarbių sprendimų padarymo. Išsilavinimo atveju, prieš atsisakant idėjos studijuoti užsienyje, labai verta pastebėti šią tendenciją ir pačiupti save už pakarpos: „Aha! Tai sakai, nežinai ir nenori?“
Pernelyg dažnai nenorą daryti rimtų pokyčių savo gyvenime racionalizuojame ganėtinai stereotipiškais įsitikinimais: kad Jungtinėje Karalystėje atitolsi nuo Lietuvos, Vokietijoje žmonės šalti ir suvaržyti, JAV – toli ir žvėriškai brangu, o kitur net neverta bandyti, nes nemoki kalbos. Ar panašiai.
Vis dėlto daugiau pasidomėjus, daugelis stereotipų nepasitvirtina, todėl verta nepasitikėti savo nepasitikėjimu. Tam, kad iš tikrųjų suprastum, ar verta studijuoti užsienyje, turi proaktyviai ieškotis informacijos ir suprasti, ar esami įsitikinimai remiasi tvirtais pagrindais. Išnaršyti internetą, ieškant atsakymų į kilusius klausimus; pabendrauti gyvai su žmonėmis, kurie tai jau perėjo, tuo pačiu paklausiant, ar jie nesigaili išvažiavę; nuvažiuoti pažiūrėti ar net pagyventi kurį laiką toje šalyje.
Pavyzdžiui, prieš savaitę su Akvile (savo išrinktąja) keliavome į Angliją, nes ji planuoja stoti į Londono universitetus ir norėjome, kad ji pati savo akimis juos pamatytų. Iš programų aprašymų tinklalapiuose, forumų ir nuogirdų pasirodė neįmanoma susidaryti pilną ir patikimą vaizdą. Ir tai pasitvirtino: po apsilankymo ne tik padidėjo motyvacija ir žinojimas, ko galima tikėtis iš studijų, bet ir pasikeitė kai kurie pasirinkimai.
2. Bandyk. Tikrai, bandyk
Jei nori studijuoti ir žinai ką, tačiau esi įsitikinęs(-usi), kad neverta, nes nepavyks įstoti – vis tiek bandyk. Gali būti, kad maloniai nustebsi supratęs, jog klydai.
Teko bendrauti su daugybe žmonių, bandžiusių stoti į Oksfordą. Iš tų, kurie neįstojo, 90% ir galvojo, kad neįstos. Tačiua iš tų, kurie įstojo į Oksfordą, 90% taip pat galvojo, kad neįstos. Nors šiek tiek šaržuoju, bet esminis principas išlieka teisingas – mokantis mokykloje ar universitete Lietuvoje, sunku įsivaizduoti, ko tiksliai ieško ir tikisi iš kandidatų užsienio universitetai, ir nuspėti savo šansus. Pažymiai – svarbus rodiklis, tačiau Jungtinėje Karalystėje ne mažiau svarbus yra motyvacinis laiškas (Personal statement), rekomendacijos, papildomi pasiekimai, užklasinė veikla. Kartais net smulkūs pasiekimai ir veiklos gali parodyti potencialą, kurio patys moksleiviai ar studentai nežino ar nevertina.
Todėl jei tikrai nori studijuoti gerame universitete, būk geras – leisk jiems patiems nuspręsti, ar tu jiems tinkamas. Jie žino geriau. Tiesiog pabandyk, nes gali likti maloniai nustebintas.
3. Skirk laiko apmąstyti studijų pasirinkimą ir giluminius motyvus
Du mėnesiai. Tiek laiko šį rudenį turėjau skirti apmąstymams, kol supratau, kurios veiklos sritys mane traukia labiausiai. Net jei neturite galimybės skirti tiek laiko vien ieškojimams, tai nekeičia esmės: galima tiesiog paskirti daugiau laiko iš anksto. Net jei tai užtruktų ir pusę metų, mano manymu, apsimoka dėl kelių priežasčių.
Pirma, studijos truks bent dvigubai ilgiau (ir atitinkamai kainuos), todėl jei visai nepataikysi, prarasi daug daugiau. Antra, ir svarbiausia – stipri vidinė motyvacija ir išsilavinimas, pasirinkus teisingą dalyką, liks ilgiems metams ir veš tave, teikdami gyvenimo prasmę ir gerus rezultatus kasdien. Trečia, per apmąstymų laiką prisikaupsi pakankamai minčių stipriam, autentiškam, apgalvotam motyvaciniam laiškui ir padidinsi savo galimybes įstoti.
4. Motyvacinį laišką rašyk kūrybiškai struktūruodamas
Nepradėk rašyti nuo įžangos. Nepradėk rašyti ir nuo rišlių paragrafų. Gal net nepradėk rašyti iš viso.
Pradžioje paskirk pilną dėmesį ir laiką esminiams klausimams: Kodėl nori studijuoti šį kursą? Kodėl šiame universitete? Kodėl šioje šalyje? Ar tave traukia universitete dirbantys mokslininkai ir (jei taip – tikiuosi, taip) kurie? Ką tikiesi gauti iš studijų? Ką planuoji veikti baigęs? Kaip įsivaizduoji save po 5, 10, 20 metų? Pradžioje nei gramatika, nei paragrafų struktūra nesvarbu. Svarbiausia – detalizuoti esmę, idėjas.
Pirmi atėję atsakymai visada būna šabloniški, prasti. Nenusimink ir bandyk iš naujo. Vėl ir vėl. Prisimink Einšteino sėkmės receptą (jis gi šiom dienom vėl teisus): “It‘s not that I‘m so smart, it‘s just that I stay with problems longer.”
Tiesiog rašydami motyvacinį laišką kaip gaunasi, natūraliai šokinėjame nuo temos prie temos, nuo klausimo prie klausimo. Todėl nesuteikiame sau tikro šanso pamąstyti apie kiekvieną aspektą giliau, ilgiau. Struktūruotas rašymas toks galingas todėl, kad jis leidžia pasireikšti kūrybiškumui ir autentiškumui, apribodamas dėmesio lauką ties vienu objektu-klausimu.
Kai jau turėsi pakankamai minčių (prieš pradedant rašyti patį tekstą, pas mane jų prisikaupė beveik 5000 žodžių), peržiūrėk jas, suformuluok rišliau (surišlink) ir sudėk į 1,5–2 kartus ilgesnį tekstą, nei turėtų būti galutinis variantas. Prieš trumpindamas toliau, pasikonsultuok su draugais ar mentoriais, sužinok, ką jie siūlo palikti ir ką ištrinti. Sutrumpink, ištobulindamas struktūrą ir gramatiką. Surask tiksliausius žodžius. Paskutinį kartą pasitikrink su mentoriais ir – vuolia, baigta!
Man velnioniškai nusisekė, jog gavau dalinį finansavimą magistro studijoms; visgi, skirdamas mėnesį full-time laiko vien savo motyvacinio laiško rašymui (čia neskaičiuojant dviejų mėnesių laiko apmąstymams), šiek tiek ir pasiskaičiavau: net jei būtų skirta pusė prašomos sumos (4000 svarų) tai bus didesnis “uždarbis”, nei Lietuvoje dirbdamas uždirbčiau per pusę metų. Didele dalimi to mėnesio darbas ir buvo aiškinimasis, ką ir kodėl norėčiau studijuoti, ir struktūros, formuluočių tikslinimas. Todėl stipendijas dažnai galima palyginti su žemai kabančiais obuoliais. Nors darbo įdėti reikia nemažai, grąža dažnai būna neproporcingai didelė.
5. Surask visą motyvacinį laišką vienijančią pagrindinę mintį
Motyvacinis laiškas idealiu atveju skaitosi kaip įdomi, įtraukianti istorija. Bet tai nenutinka savaime. Istorija atsiranda tada, kai egzistuoja vientisa idėjinė linija, apjungianti skirtingas teksto dalis po vienu skėčiu. Tai gali būti tavo vaikystės patirtis, reikšmingas įvykis, svajonė, arba neutralesnis dalykas – vežanti idėja iš perskaitytos knygos ar panašiai. Ją verta atpasakoti įžangoje, taip suteikiant visam rėmus skaitytojui.
Žinoma, dažnai suveikia ir klasikiniai rašiniai essay stiliumi, kur pradžioje formaliai pristatoma tema ir rašinio tikslas, tuomet išdėstomi argumentai ir pabaigoje atkartojamos išvados. Ko gero, ne visoms specialybėms ir žmonių tipams reikalingi originalūs, gilūs motyvaciniai laiškai; klasikiniai tekstai, perteikiantys esminius dalykus apie kandidato patirtį ir pasiekimus, bus pakankami įstoti ir net gauti stipendiją.
Po pirmojo Nepriklausomybės paskelbimo tarpukariu Lietuvą tiesiogine to žodžio prasme sukūrė lietuviai, gyvenę ir mokęsi užsienio valstybėse. Šiandien į Lietuvą taip pat grįžta užsienyje išsimokslinę lietuviai, kurių indėlis ima vis stipriau formuoti Lietuvos visuomenę ir viešąją politiką. Todėl teisingas studijų pasirinkimas yra ne tik svarbus asmeniškai stojantiesiems, bet ir gali padidinti Lietuvos, kaip šalies, potencialą ateityje.