Apie bendruomeniškumą ir abrikosus Eičiūnuose

Vytauto Černiausko nuotr.

Kaime žiemą niekas nevyksta – tik loja šunys ir burzgia pustuščiai autobusai, visoms gyvoms dvasioms snaudžiant šiltuose trobų užkaboriuose… Tiesa? Ne!

Mat mažiausiai vienoje kaimo vietovėje kartą per metus nutinka mažas stebuklas: susirinkę šimtai žmonių šoka, groja, dainuoja ir kitaip linksminasi, lyg tai būtų ne niūrus, šaltas sausis, o bundančios gyvybės ir vidinio jaudulio pilnas pavasaris.

Visa tai prasidėjo lapkričio mėnesį nedideliame Alytaus rajono kaimelyje, Eičiūnuose, vėjui ūžaujant viršum pilkų, tuščių, įšalusių žemių. Virtuvėje prie pečiaus auga bruzdesys: čia susirinkę daugybė nuo seno pažįstamų draugų, šeimos narių, giminių. Tai – Eičiūnų bendruomenės šerdis: kelios aktyvios šeimos ir aplink jas besisukantys žmonės, kalti, ko gero, dėl kiekvieno didesnio judesio ar iniciatyvos, praskaidrinančios gyvenimą šiame kaime.

Netrukus čia pat, virtuvėje, prasideda karštos diskusijos. Įsiklausęs gali suprasti, jog kalbama apie didelio renginio organizavimą. Tai – dainuojamosios poezijos ir folkloro festivalis „Kaime žydi abrikosai”, Eičiūnuose ir jų apylinkėse vykstantis jau penktą kartą ir kasmet sausio mėnesio pabaigoje pritraukiantis vis daugiau žmonių. Virtuvės svečiai diskutuoja dėl festivalio programos, vietos, maisto, siūlo ir aptaria naujas idėjas, ieško sprendimų iškilusioms kliūtims…

Netrukus bruzdesys pasklis ir į kitus kaimo namus ir vienkiemius: skambučiai į duris ar telefonu, smagūs pašnekesiai ir seniai matytų pažįstamų pasilabinimai – tai organizatoriai kviečia dalyvauti kaimo bendruomenę, prašo pagalbos bei paramos ir retai lieka atstumti – kiekvienas duoda, kiek tik gali ir kiek turi, pažada ateiti paklausyti, jei tik sveikata leis ar darbai neprispaus. Bendravimas tarp jų labai gyvas ir tikras, toli peržengiantis festivalio reikalus. Padėka, atsisveikinimas iki greito, laukimo nuotaika, bendrumo jausmas, pasitenkinimas gyvenimu.

Šis festivalis – keistas reiškinys, metai iš metų sėkmingai apgaunantis žiemos miego tvermės dėsnį ir paneigiantis nykstančio, prasigeriančio kaimo pranašus. Pirmą kartą su juo susidūriau prieš nepilnus ketverius metus, susipažinęs su pagrindine festivalio organizatore (neseniai tapusia šio teksto autoriaus žmona) ir pakviestas į tada dar nediduką renginį. Metams bėgant, vis geriau supratau kertinį bendruomenės vaidmenį šiame procese: bendra veikla, būdinga glaudžiai bendruomenei, įtraukia žmones ir teikia jiems džiaugsmą ir prasmę net tada, kai aplink skurdu komercinių pramogų ar populiarių kultūrinių renginių. Unikalus, persmelkiantis bendruomeniškumas ir yra tai, kas padarė šį festivalį išskirtinį.

Todėl norėčiau jį plačiau aptarti.

Augusto Černiausko nuotr.

 

Žmogiškojo ryšio poreikis

Tai, kad bendruomeniškumas yra nepaprastai svarbus, rodo kiekvieno iš mūsų patirtys. Tą patvirtina ir mokslas. Deja, šiuolaikinėje visuomenėje jam egzistuoti ir klestėti sąlygos yra ne itin palankios. Urbanizacija ir globalizacija skaldo bendruomenes geografiškai ir kultūriškai. Dominuojantis pragmatizmas ir susitelkimas į ekonominį augimą augina nepelnytą priešiškumą bendruomeniškumui, nes šis ne visada logiškas, optimalus ir visiems atviras. Galiausiai apie jį darosi sunku šnekėti, nes mes vis labiau įprantame pasaulį suvokti ne per gyvąją patirtį, o per tekstą ir reprezentacines priemones, socialinius tinklus.

Nepaisant to, svarbu suvokti, kad ta žmogiškų santykių rūšis, kurią įkūnija priklausymas bendruomenei, šimtmečiais užėmė nenuginčijamą vietą žmonių gyvenime. Ir vis daugiau ženklų rodo, kad šiuolaikiniams žmonėms to trūksta ir tai turi vienaip ar kitaip sugrįžti. Tai nebuvo atsitiktinių aplinkybių sukurtas šalutinis produktas, kurio galėtume tiesiog atsisakyti, o mūsų bazinis poreikis žmogiškam ryšiui.

Vienas iš šiuolaikinių kultūrinių mitų, nepadedančių bendruomenėms gyvuoti – tai, kad būti atviriems visiems ir visada turi būti neginčytina vertybė. Demokratija, lygios galimybės, kiekvieno teisė eiti ir dalyvauti bet kur yra tarsi savaime suprantami dalykai, kuriais remiasi mūsų visuomenė. Dėl to kyla natūrali pagunda galvoti, kad galime priimti į savo bendruomenę ir draugų būrį visus norinčiuosius. Nes juk užteks vietos visiems.

Vis dėlto bendruomenės išsaugojimas kartais reikalauja būti šališkiems ir atsargiems. Bendruomenė – trapus darinys, jos gyvavimas priklausomas nuo palankių aplinkos sąlygų, dalyvaujančių žmonių nusiteikimo ir tarpusavio sutarimo. Todėl dažnai paprasčiausias jausmas, ar malonu būti, dirbti ir kurti kartu, gali būti pats geriausias kriterijus, nusprendžiantis, ar priimti, ar nepriimti žmogų į savo būrį. Paradoksalu, bet šiuolaikinėje visuomenėje tai gali būti suprasta kaip nepagarba ir net diskriminacija, prieštaraujanti skaidrumo ir atvirumo principams. Tačiau skaidrumas ir atvirumas yra svarbus principas viešajame gyvenime, kur žmonės bando teisingai spręsti bendrus reikalus. Vis dėlto bendruomenė – tai ne viešoji įstaiga, ji nėra niekam atskaitinga. Todėl, pavyzdžiui, nepriimti destruktyvaus, agresyvaus žmogaus į savo grupę, jei jis jiems nepatinka, yra tokia pati bendruomenės narių teisė, kaip ir organizatorių teisė nepriimti bilieto nenusipirkusio asmens į koncertą.

Urbanizacijos vaisius – bendruomenių nykimas

Eičiūnų festivalio atveju bendruomenės trapumą iliustruoja dilema dėl dalyvių skaičiaus. Ketvirtus metus dalyvaujant renginyje man akivaizdu, kad nedidelis žmonių skaičius – raktas į jaukią, draugišką ir neformalią atmosferą. Tačiau festivalis trečius metus auga beveik dvigubai kasmet, šiais metais sulaukęs daugiau nei 350 dalyvių. Dėl to kitais metais organizatoriai neabejotinai susidurs su dilema – ką daryti su augančiu žmonių skaičiumi? Ir visai tikėtina, jog bus nuspręsta tiesiog nustoti augti, apribojant dalyvių skaičių ir nebesikeliant į dar didesnes patalpas. Prie komercinių veikimo principų pripratusiems žmonėms gali būti sunku suvokti ir gali kilti klausimas: „Kaip, ateina daugiau žmonių, o jūs jų nepriimsite?“

Ši nuostaba susijusi su kitu mūsų visuomenės mitu, teigiančiu, jog ekonominis visa ko augimas, pažanga, plėtra yra neginčijamos vertybės ir mūsų tikslas. Vis dėlto kartais, norėdami išsaugoti tai, kas brangiausia, turime apriboti savo godumą ir daryti „neracionalius“, „nelogiškus“ sprendimus (arba vadovautis kitokiu racionalumu, kuris remiasi ne „brangiau, daugiau, plačiau“, o bando optimizuoti savo principus – festivalio atveju  tai būtų jaukumas, paprastas ir šiltas bendravimas, suteikiantys žmonėms prasmės ir laimės jausmą). Žinoma, dalyvių skaičius taip pat išlieka svarbus, tačiau jis negali nuneigti kitų vertybių ir, esant reikalui, eina į antrą planą.

Augantis žmonių skaičius atkreipia dėmesį į platesnę visuomeninę problemą – urbanizaciją. Glaudžios bendruomenės negali augti be ribų, todėl žmonėms keliantis į miestus sunyko ne viena bendruomenė, augo susvetimėjimas ir net vienatvė. O siekiant sukurti naujas bendruomenes miestuose, tenka dėti ypatingas pastangas. Nors veidaknygėje į draugus galime priimti ir kelis tūkstančius žmonių, žmogaus atmintis ir fiziniai ribojimai neleidžia pažinti tiek žmonių vienu metu. Taip bendruomeniškumas įgyja natūralias savo ribas, kurių neišlaikant jis nyksta. Panašių problemų kyla ir su emigracija – bendruomenė turi būti geografiškai vientisa bei artima, nes didelė dalis bendrų veiklų ir sąsajų atsiranda iš gyvenamosios aplinkos bei iš jos kylančių galimybių ir iššūkių, o geografinis išsisklaidymas dažnai tampa lemtingu nuosprendžiu bendruomenės gyvybingumui.

Galiausiai savo šerdyje bendruomenė yra priešinga centralizacijai. Bendruomenės klesti tada, kai žmonės noriai įsitraukia, bendrauja, kuria, padeda vieni kitiems ir sprendžia bendrus iššūkius. Tačiau tam, kad jų motyvacija tai daryti išliktų, būtina užtikrinti, kad žmonės jaustųsi reikalingi ir išlaikytų autonomiją veikti patys. Tuo tarpu centralizuotas valdymas, viena vertus, dažnai yra stipriausias efektyvumo variklis, taikomas visose didesnėse organizacijose, kita vertus, jis neišvengiamai sumažina žmonių teisę spręsti, kurti ir priverčia juos jaustis varžteliais dideliame mechanizme. Tiek platesniame organizacijų veikimo kontekste, tiek kalbant apie bendruomenes, deja, siekdami optimizuoti procesų veikimą ir suvesdami viską į hierarchinę, centralizuotą sistemą, dažnai neatsižvelgiame į paslėptą žalą motyvacijai, žmogiškiems tarpusavio ryšiams, priklausymo jausmui.

Augusto Černiausko nuotr.

 

Bendruomeniškumą reikia patirti

Vis dėlto didžiausias bendruomeniškumo paradoksas, kad apie tai yra beveik neįmanoma prasmingai kalbėti – tai visų pirma yra patiriamas dalykas. Tam tikros bendruomenės džiaugsmai ir liūdesiai yra suprantami tik tiems, kurie dalyvavo procese, ir negali būti suprasti tiesiog perskaičius straipsnį. Festivalio patrauklumas – jo kuriama atmosfera ir visuminė patirtis, kuri, deja, yra specifinė ir neredukuojama – kad ji galėtų atsiskleisti, reikia išbūti ne mažiau nei keturias valandas ir išlaikyti atvirą protą, priimti ir sugerti aplink vykstantį gyvenimą. Tai nėra apsakoma žodžiais ir visada išlieka subjektyvu. Galbūt todėl daugelis žmonių, sužinoję, pavyzdžiui, apie „Kaime žydi abrikosai“ festivalį iš aprašymų, pernelyg juo nesusižavi. Tačiau tie, kurie bent kartą jame yra patys dalyvavę, tampa tikrais renginio ambasadoriais.

Bendruomeniškumas (ir kiti visų pirma patirtiniai reiškiniai) veikia anapus intelektinio-kalbinio naratyvo ribų – daugiausia nuotaikų, emocijų lygmeniu. Deja, mūsų kultūrinė aplinka, pasaulį suvokianti visų pirma per rašytinę ir šnekamąją raišką (pastaruoju metu vis labiau – ir per audiovizualines reprezentacijas), nustumia visumines patirtis į užribį. Tai, ko neįmanoma aptarti televizijoje ar perskaityti internete, šiais laikais ilgainiui praranda matomumą ir reikšmę.

Panašiai veikia ir naujausia tendencija, kai vis dažniau tiesioginis dalyvavimas gyvenimo įvykiuose keičiamas į jų reprezentacijų ir vaizdinių stebėjimą – YouTube, Facebook nuotraukos ir kita skaitmeninė audiovizualika čia atlieka pagrindinį vaidmenį. Nors gali atrodyti, kad Facebook’as įgalino dalinimąsi patirtimis ligi šiol neregėtu lygiu, bendruomeniškumas tokioje kultūroje kenčia, nes bendravimo, draugystės, patirčių gylis dažnai nesuderinamas su jų masiškumu ir matomumo didinimu. Ne vienas mūsų yra patyręs, kai rūpinimasis geru kadru socialiniams tinklams per renginį ar koncertą išblaško dėmesį ir kartais palieka tuštumą ir klausimą viduje – ar tikrai šiuo renginiu mėgavausi? Ir žinoma, ką jau kalbėti apie FoMo, MoMo ir kitus keistažodžius, apibūdinančius didžiąsias šiuolaikinio telefoninio žmogaus gyvenimo tragedijas…

Augusto Černiausko nuotr.

 

Tikrą laimę žmogui teikia glaudūs tarpusavio ryšiai

Socialinių santykių ir bendruomeniškumo reikšmę jau ne pirmi metai tiria įdomi ir specifinė mokslo šaka – laimės ir gerovės mokslas. Jo atradimai vis stipriau parodo, jog žmogaus laimei reikalingiausi yra ne materialūs dalykai, kaip atlyginimas ar turimi daiktai (jei žmogus gyvena nebe skurde), ir ne konkurenciniai dalykai, kaip socialinis statusas ar galia. Psichologijos ir sociologijos tyrimai atskleidžia, jog svarbiausi veiksniai, lemiantys žmogaus laimę – tai glaudūs žmogiški tarpusavio ryšiai ir bendruomenė (vienas įdomiausių tyrimų truko daugiau nei 75 metus). Kol kas šios įžvalgos dar nugulusios šimtuose mokslinių straipsnių, parašytų akademine kalba, tačiau neabejotina, jog netrukus jos pradės skverbtis ir į platesnės visuomenės sąmonę per diskusijas, straipsnius, menines formas. Tai, kas anksčiau buvo akivaizdu žmonėms, nepaliestiems masinių medijų, vartotojiškumo ir popkultūros įtakos, po truputį sugrįš į savo vietą žmonių vertybių hierarchijoje. Tai iš dalies liudija ir populiarumas, kurio sulaukia tokie renginiai kaip festivalis „Kaime žydi abrikosai“.

bernardinai