Sunku nuoširdžiai smerkti Seimo narius dėl neįsigilinimo ir neapgalvoto balsavimo, kai per metus vidutinis Seimo narys balsuoja ~1200 kartų ir priima ~400 teisės aktų. Pagal šiuos skaičius Lietuva – rekordininkė Europoje, nors toli gražu nesame didžiausia ir daugiausia reikalų sprendžianti valstybė. Net labai norint, neįmanoma visų šių pakeitimų sekti, perprasti ir tinkamai įvertinti bei kiekvienoje situacijoje elgtis nuosekliai pagal savo asmeninius principus.
Deja, tokia situacija sąlygoja ir didelį neskaidrumą, nes nyksta riba tarp legitimių pasiteisinimų ir atsikalbinėjimų; tarp netyčinių klaidų ir užslėptų interesų, pasireiškiančių per neskaidrų, neaiškų, sudėtingą įstatymų priėmimo, begalinio tobulinimo ir pildymo procesą.
Jei norime, kad Seimas dirbtų kokybiškai ir skaidriai, turime jam sudaryti tinkamas sąlygas tai daryti. Kalbu apie tai, kaip turėtų būti organizuojamas Seimo darbas: Lietuvai labai reikia tvarkingesnės įstatymų leidybos.
Kodėl LR Seimas svarsto ir priiminėja tiek daug teisės aktų?
Yra įvairių priežasčių, tačiau viena akivaizdžiausių – tai, kad teisės aktai nėra tinkamai paruošiami, todėl vėliau Seimo nariams tenka nuolatos taisyti, pildyti ir kamšyti paskubomis, neapgalvotai priimtus įstatymus.
Kaip to išvengti? Gerai pasiruošti, išsianalizuoti, išsidiskutuoti – kaip ir daro daugelis Vakarų valstybių, pradedant pasauliui pavyzdį rodančiomis Skandinavijos šalimis. Gal kas pasakys, kad įstatymų leidimas ir taip užtrunka daug laiko, ir dar labiau jį ištęsti būtų negerai. Tačiau jei nuo to imtų kilti priimamų įstatymų kokybė ir padidėtų mūsų teisinės sistemos stabilumas, taip tik sutaupytume laiko, kurį dabar gaištame nuolatiniams taisymams ir pildymams. Čia tas pats, kas visą dieną truputį tvarkyti namus, truputį rašyti kursinį ir dar truputį – atrašinėti į darbinius el. laiškus. Dienos pabaigoje supranti kad nieko nepadarei ir kitą dieną teks pratęsti tą patį, mat multitasking’as dažniausiai tiesiog neveikia.
Lietuva jau turi teisines galimybes imtis tokių išsamių, apgalvotų įstatymų kūrimo procesų. 2012 m. buvo priimta Teisėkūros pagrindų įstatymas, kuriuose numatyta nauja teisinė forma: “Numatomo teisinio reguliavimo koncepcija” (čia, 12 str.). Ji sudaryta iš tokių dalių, kurios paprastai supratamos kaip tinkamo ir visapusiško įvertinimo esmė: esamos situacijos apžvalga, įvardinamos pagrindinės problemos, nustatomi tikslai ir principai, įvertinamos naudos ir rizikos, finansinės galimybės, esamos prielaidos tai įgyvendinti, ir t.t.
Kas nėra nurodoma, tai kokios konkrečiai turėtų būti teisinės formuluotės. Ir tai puiku, nes teisinė formuluotė yra techninis dalykas, kuris turėtų būti aiškiai atskiriamas nuo principinių dalykų tam, kad visų pirma būtų analizuojama ir diskutuojama apie naujų įstatymų turinį ir esmę. Kai šie du aspektai analizuojami nepriklausomai (teisinius dalykus paliekant teisininkams, nors ir užtikrinant, kad jie tiksliai atsipindėtų koncepcijas), Seimo narių darbas tampa skaidresnis ir labiau suprantamas visuomenei.
Tuo pačiu panaikinama galimybė manipuliuoti ir naudotis techniniais-teisiniais pretekstais, norint paslėpti savo tikrąją poziciją balsavimo metu, nes diskusijos sukasi nebe apie konkrečias teisines formuluotes, o apie bendrus principus, išreiškiančius vertybines ir principines pozicijas – tai, kas ir yra įdomiausia ir aktualiausia rinkėjams.
Pradėjus plačiai naudoti koncepcijas kaip centrinius diskusijų objektus, galima būtų stipriai paskatinti visuomenės įsitraukimą į politinius procesus, nes joms suprasti nereikėtų specifinių teisinių žinių, kurios dažnai tampa barjeru tinkamai suvokti ir įvertinti Seimo darbą, pavyzdžiui, ruošiantis balsuoti rinkimuose. Aiškus ir suprantamas valdžios darbas – visuomenės pasitikėjimo pagrindas. Kartu tai radikaliai sumažintų galimybes manipuliuoti, siūlyti korupcines pataisas ar tiesiog bandyti keltis savo aktyvumo statistiką registruojant beprasmes, formalias pataisas.
Kaip konkrečiai tai veiktų?
Pirma. Seime yra svarstoma, derinama ir galiausiai priimama koncepcija. Tuomet teisininkai pagal detalią koncepciją suformuluoja įstatymą, o šis priimamas Seimo be didesnių diskusijų, nes visi principiniai dalykai buvo išspręsti diskutuojant apie koncepciją. Tai įgalintų kur kas tikslesnes tiek Seimo, tiek visuomenės diskusijas, nes būtų aišku, nuo kokių tikslų, kokių galimybių ir rizikų, finansinės analizės turėtų atsiremti diskusija – visa tai aprašyta koncepcijoje. Galima tartis, ar siūlomos priemonės geriausiai atitinka išsikeltus tikslus, ar tikslai teisingi, ir t.t.
Antra. Sakykime, Seimo narys Petras Petraitis pasiūlo pataisą, sukeičiančią vieną žodį su kitu, o dar geriau – paskutiniu momentu pasiūlo pataisą, realiai atstovaujančią neteisėtus kažkieno interesus. Tuomet bet kas gali labai paprastai paklausti: ar tai neprieštarauja koncepcijai? Kai yra aiškus kriterijus, pagal kurį matuojama teisės akto ir visų pasiūlymų kokybė ir adekvatumas, atsakymai tampa aiškesni, galimybės manipuliuoti – menkesnės.
Trečia. Dažnai pasibaigus pagrindiniam įstatymo svarstymui ir priėmimui, kurio metu įstatymas nuolat sukasi Tautos atstovų galvose, vėliau prasideda papildymų, pataisymų ir kitų smulkių žuvelių lietus. Tokiais atvejais gali būti tiesiog žmogiškai sudėtinga prisiminti įvairius pliusus, minusus ir kitas detales bei adekvačiai įvertinti naujai siūlomas pataisas, ypač kai kiekvieną posėdį jų siūloma po 10-20. Čia atsijoti nelogiškas ir įvertinti daugiau logikos turinčias pataisa galėtų padėti tiesiog iš stalčiaus ištrauktos anksčiau suformuluoti principai ir analizės – koncepcija.
Koncepcijos nėra ir tikrai nebus panacėja nuo visų mūsų Seimą apėmusių ligų, tačiau tai gali rimtai padėti padidinti Seimo darbo produktyvumą ir kokybę, o kartu sumažinti galimybę prasmukti korupciniams pakeitimams bei lengviau įtraukti visuomenę į jiems suprantamas, aktualias diskusijas apie Seimo darbo esmę. Tik pradėję suvokti Seimo darbą ne per straipsnių, punktų ir papunkčių prizmę, bet per realius praktinius argumentus, galime tikėtis sulaukti platesnio pilietinės visuomenės įsitraukimo ir pasitikėjimo, kuris Lietuvai yra reikalingas kaip oras.