Dvidešimt vienų metų Oksfordo universiteto antrakursis Ignas Rubikas savo ateitį sieja su Lietuva ir neabejoja, kad tokių lietuvių, nusprendusių po studijų Jungtinės Karalystės universitetuose grįžti į tėvynę, yra nemažai. Vilniaus licėjaus auklėtinis Oksfordo universitete studijuoja filosofiją ir psichologiją, taip pat aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Yra Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos sekretorius, Oksfordo universiteto lietuvių studentų bendrijos prezidentas ir vienas Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso organizatorių. Pernai I.Rubikas įkūrė pilietinės Seimo stebėsenos portalą manoseimas.lt, sulaukusį didelio susidomėjimo ir gerų atsiliepimų. Neseniai dalyvavo konferencijoje “Restart Vilnius”, skirtoje Lietuvos sostinės kaip Europos ir pasaulio traukos centro vizijai kurti.
– Kodėl pasirinkote studijuoti filosofiją ir psichologiją Oksfordo universitete?
– Nuo mažumės žinojau, kad studijuosiu filosofiją. Manau, kad ankstyvosios patirtys labai svarbu. Vilniaus licėjuje lankydamas tarptautinį bakalaureatą vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje mokiausi psichologijos. Ji tuo metu mane sužavėjo. Respublikinėse filosofijos olimpiadose du kartus laimėjau aukso medalius, vienoje pasaulinėje olimpiadoje gavau pagyrimo raštą. Oksfordo universitetas daugeliui aukštais balais baigusių abiturientų dažniausiai būna pirma stotelė išmėginti savo galimybes. Kembridžo universitete dėstoma gryna filosofija. Oksfordo stiprybė, mano manymu, kad jie filosofiją susieja su kitais dalykais – matematika, informatika, psichologija ar fizika.
– Kitais metais baigsite bakalauro studijas. Kas toliau?
– Dar galutinai neapsisprendžiau, ką pasirinksiu studijuoti per magistrantūrą. Bet kuriuo atveju savo ateitį sieju labiau su visuomenine ar galbūt politine veikla ir norėčiau gyventi Lietuvoje. Geriausi universitetai lavina žmones dažniausiai taip, kad jie galėtų įgūdžius pritaikyti įvairiose srityse. Žinoma, didelę studijų dalį sudaro specifinės tam tikros srities žinios, tačiau kartu mąstoma strategiškai. Juk ateityje greičiausiai bus daug darbo vietų, apie kurias dabar net nenutuokiame, todėl reikia tokių bendrų įgūdžių kaip kritinis mąstymas, gebėjimas formuluoti argumentus ir ieškoti informacijos.
– Jau dabar turite nemenkų visuomeninių įsipareigojimų.
– Esu Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungos sekretorius, taip pat Oksfordo universiteto lietuvių bendrijos prezidentas ir vienas Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso organizatorių. Šiemet liepos mėnesį 120 lietuvių jaunimo lyderių iš 30 pasaulio šalių suvažiuos į Londoną. Lietuvoje bus surengta keturių dienų stovykla. Pernai prieš Seimo rinkimus pradėjau projektą manoseimas.lt. Tai pilietinės Seimo stebėsenos portalas, kuriame pateikėme testą, sudarytą iš dešimties klausimų, skirtų kuriai nors aktualiai temai, tarkim, apie Visagino atominės elektrinės statybą ar aukštojo mokslo reformą. Kiekvienai temai iš įvairių informacijos šaltinių atrinkome svarbiausius argumentus už ir prieš.
Bendradarbiauju su “Transparency International” Lietuvos skyriumi, todėl tam tikri kokybės ir nešališkumo standartai garantuoti. Greta argumentų taip pat yra pateikiama faktinė informacija, kaip Seimo nariai balsavo. Apskaičiuojame procentais, kiek kuri frakcija palaiko ar nepalaiko konkrečią temą. Viskas pateikiama vizualiai, paprastai ir aiškiai, kad informacija apie Seimą būtų lengvai prieinama paprastiems žmonėms. Mūsų sukurta sistema automatiškai atnaujina duomenų bazę. Jei nori sukurti naują klausimą, tereikia jį suformuluoti ir įdėti į puslapį – toks būtų rankinis darbas. Kitas projekto etapas skirtas laikotarpiui tarp rinkimų – irgi taikant portalo koncepciją. Tik pradėjome ją kurti ir dar nežinau, ar pasiteisins.
– Ar pirmas etapas pasiteisino?
– Iki rinkimų neišleidome nė cento rinkodarai, tačiau pasiekėme daugiau kaip 23 tūkst. peržiūrų. Projektas buvo pristatytas tarptautinėse konferencijose, sulaukė labai gerų atsiliepimų ir laimėjo kelis apdovanojimus.
– Ką nuveikėte Oksforde kartu su kitais lietuviais?
– Per kiekvieną dviejų mėnesių trimestrą stengiamės organizuoti bent keturis renginius, tačiau ne daugiau kaip septynis, nes žinome, kad nesusirinks žmonių – vis dėlto reikia nemažai mokytis. Šiuo metu Oksforde studijuoja apie trisdešimt lietuvių, iš jų – nemažai doktorantų. Kasmet organizuojame Vasario 16-osios šventę. Šiemet sukvietėme lietuvius iš visos Jungtinės Karalystės universitetų, suvažiavo apie penkiasdešimt studentų.
Planuojame surengti mokslo mugę Jungtinės Karalystės mastu sukviečiant lietuvių mokslininkus į konferenciją ir galbūt pradėti burti juos, išsibarsčiusius po įvairius universitetus, į vieną tinklą. Taip pat svarstome įkurti Oksfordo ir Kembridžo lietuvių alumnų organizaciją, kad padėtų stiprinti ryšius tarp jau baigusių studijas ir dar studijuojančių tautiečių.
– Ar yra dar tokių kaip jūs – siejančių savo ateitį su Lietuva?
– Manau, kad bent pusė Jungtinėje Karalystėje studijuojančių lietuvių puoselėja labai šiltus jausmus Lietuvai ir galbūt ketvirtadalis jų labai realiai planuoja grįžti. Tarp Oksfordo ir Kembridžo lietuvių (jų iš viso yra maždaug šimtas) tokių jausmų ir planų, kiek žinau iš bendravimo su žmonėmis, yra dar daugiau. Oksfordo ir Kembridžo universitetuose labai gera studijų sistema, leidžianti palaikyti artimus ryšius su Lietuva, nes šešis mėnesius mokomės ir šešis – atostogaujame. Aš asmeniškai net nesijaučiu atitrūkęs nuo Lietuvos, nes išvažiuoju dviem mėnesiams, panyru į mokslus ir vėl grįžtu tarsi į kasdienį gyvenimą Lietuvoje. Žinoma, reikia papildomai dirbti, jei nori gauti gerą pažymį, tačiau gali dirbti ir Lietuvoje. Daugelis taip ir daro.
– Kaip atrodo Lietuva, žvelgiant šiek tiek iš šono?
– Pirmiausia, manau, Lietuvoje per mažai dėmesio kreipiama į nedarbo, ypač jaunimo, problemą. Racionaliai nesutvarkyta pašalpų sistema, kad skatintų žmones ieškoti darbo, o ne gyventi iš pašalpų. Tačiau atvažiavus į Angliją labiausiai mane sužavėjo pagarba žmogui. Lietuvoje kartais jautiesi kaltas vien dėl to, kad esi (juokiasi). Jei Anglijoje padarai kokią nors klaidą, niekas nepyksta ir neįžeidinėja asmeniškai. Tiesiog pasako, ką padarei ne taip ir kas už tai bus. Žmonių santykiams suteikiamas skaidrumas ir nebėra vietos asmeninėms intrigoms. Žinai klaidas, kurias padarei, bet kartu išlieki orus. Tai, mano manymu, labai svarbu ir to trūksta Lietuvoje. Kaip ir didesnio saugumo jausmo, sakysim, vaikštinėjant Vilniaus gatvėmis, bei apskritai – bendravimo kultūros.
– Kas džiugina grįžus į Lietuvą?
– Daug kas! Šeima, draugai, emocinis ryšys su tomis vietomis, kuriose gyvenau, maistas… Tiesiog visa tai egzistuoja ir yra labai stiprių motyvų, kuriančių ir mano tapatybę, ir gyvenimo prasmę.
– Ką jums reiškia lietuviška tapatybė?
– Lietuvybė man visų pirma yra liaudies ir apskritai lietuviška muzika. Pavyzdžiui, Domantas Razauskas, grupė “Skylė” ir Aistė Smilgevičiūtė, man atrodo, labai gerai perteikia lietuviškumo dvasią. Kitas dalykas – tam tikras bendrumas, ateinantis iš mūsų kultūrinio pagrindo. Jis padeda jaustis Lietuvoje kaip namie. Tai, manau, yra svarbiausia. Geras miestas gyventi
– Konferencijoje “Restart Vilnius” pateikėte savo siūlymus iš studijų ir mokslo srities.
– Buvau darbo grupėje, kuri aptarė švietimo idėjas, susijusias konkrečiai su Vilniaus universitetu (VU). Tokią temą inicijavo VU studentų atstovybė, kartu su Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstovybe Lietuvoje organizavusi konferenciją “Restart Vilnius”. Vienas mano siūlymų buvo įsteigti VU stipendijas gabiems lietuvių studentams, įstojusiems į geriausius užsienio universitetus, kad baigę studijas jie grįžtų ir bent kelerius metus padirbėtų VU ar jam priklausančiuose mokslo institutuose. Yra didelė problema, kai žmonės, tarkim, Oksfordo ar Kembridžo universitete įstoja į magistrantūrą ar doktorantūrą, tačiau negali studijuoti, nes neturi finansavimo. VU stipendija būtų tarsi savotiška paskola, grąžinama įgytomis žiniomis ir patirtimi. Kokių yra galimybių, esame kalbėję su dabartiniu VU laikinuoju rektoriumi Jūru Baniu, kai jis lankėsi Oksforde. Kitas siūlymas – nuolat megzti tarptautinius ryšius su užsienio universitetais, ypač per ten studijuojančius lietuvius, ir kviestis iš svetur dėstytojų į Lietuvos universitetus. Tai jau vyksta, tačiau svarbu, kad tokie mainai pakiltų į aukštesnį lygį – formuojant strategiją stengiantis sistemingai pritraukti geriausių užsienio mokslininkų ir dėstytojų. Galimybių yra, tačiau Lietuvos universitetai galbūt per mažai imasi iniciatyvos.
Pavyzdžiui, šiemet vasarį vykęs Londono ekonomikos mokyklos Baltijos forumas (London School of Economics Baltic Forum 2013), kuriame dalyvavo tuometis Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, Latvijos švietimo ir mokslo ministras Robertas Kilis, buvęs Estijos finansų ministras Aivaras Soerdas, taip pat “The Economist” užsienio naujienų redaktorius Edwardas Lucasas, be aptartų ekonomikos ir energetikos problemų, atkreipė Londono universiteto dėmesį į trijų Baltijos valstybių studentų bendruomenių veiklą. Galimas dalykas, kad tvirtos lietuvių pozicijos Londono ekonomikos mokykloje padės kviečiant iš ten dėstytojų į Vilnių. Strateginio pranašumo pritraukiant aukštos kokybės mokslininkus galėtų turėti ir Vilnius – tiesiog kaip geras miestas gyventi Europos kontekste.
